Mano ligos istorija. JUSTINA

Beveik prieš 10 metų Klaipėdoje vyko pirmasis Jaunosios džiazo bangos festivalis. Kadangi dainavimas mano didžiulė aistra, lankiau chorą, būtent su juo ir vykome į šį festivalį. Praėjo pirma repeticijos diena. Pasibaigus repeticijai vakare vaikščiojome po Klaipėdą, klausėmės koncertų, fotografavomės, džiaugiamės nuostabiu oru. Pajutę nuovargį grįžome atgal į darželį, kuriame nakvojome. Prieš miegą pasidalinome įspūdžiais ir palinkėjome vieni kitiems labos nakties. Man ta naktis tikrai nebuvo laba. Ryte prabudau ten, kur baltos sienos – ligoninėje. Nelabai supratau, kas nutiko. Vėliau man viską papasakojo: paryčiais ėjau į tualetą ir nualpau, praradau sąmonę, prasidėjo traukuliai ir burnos veržėsi putos. Tokios būsenos mane rado sesė. Aš nieko nepamenu, tačiau prisiminimuose atrodo, kad buvau sąmoningesnė vieną trumpą akimirką. Prisimindama savo pirmąjį kartą atrodo matau, kad guliu greitosios pagalbos automobilyje. Tačiau tai galėjo būti ir sapnas, o gal realybė vaistų pašalinio poveikio fone – sunku pasakyti.
Atvežus mane į ligoninę buvo kalbų, kad dabar festivalis ir gal ko mergaitė pavartojo. Išgirdusi tokius žodžius viduje labai supykau, nesupratau net kaip įmanoma taip galvoti. O ypač tokio požiūrio nesitikėjau iš medicininio personalo, juk man buvo tik 10 metų. Na ką gi gulėjau ligoninėje, infuzinės sistemos lašėjo viena po kitos. Bet tą akimirką nenorėjau ten būti, norėjau dalyvauti šventėje. Tačiau tai nebuvo įmanoma, o ir jėgų tikrai neturėjau, buvo silpna. Tėvams atvažiavus manęs pasiimti, šie prisipažino, kad nesitikėjo, jog kažkas nutiko man. Išgirdę žinias jie iš pradžių pagalvojo apie sesę, mat ji buvo linkusi bloguoti kelionėse.

IMG_20190725_155304_909Išleidžiant iš ligoninės gydytoja pasakė savo nuomonę, jog tai gali būti epilepsija, tačiau konstatuoti negali, be EEG tyrimo. Prieš ilgą kelionę namo su tėvais dar nuvykome prie jūros ir pasiklausyti poros dainų skambančių Klaipėdos vasaros koncertų estradoje. Kitos dienos ryte, jau pabundu savoje lovoje. Išlipusi iš lovos sužinojau, jog reikia ruoštis – važiuosim į Santaros klinikas. Atvykus į klinikas mus labai maloniai priima, tačiau ištaria pačius blogiausius man tą dieną girdėtus žodžius: „tai guldom“ . Aš apsiverkiau, nes supratau, kad liksiu viena, mamai rytoj į darbą, tėtis taip pat dirba. Tada prasidėjo daug tyrimų, seselės lydėjo tai į kitą pastatą, tai į kitą aukštą. Ir taip galutinai nustatė – generalizuota ideopatinė epilepsija. Jei atvirai būdama beveik 11 metų, neturėjau jokio supratimo, kas tai per liga ir galvojau ar čia mirtina? Ar ilgai gyvensiu? Dabar galiu pasidžiaugti, kad jau beveik 4 metai, kaip gyvenu ramiai be generalizuotų priepuolių, liko tik absansai. Komandinis mano, mano šeimos ir gydytojų darbas davė vaisių. Mano asmeninė patirtis man leido suprasti, kad ligose reikia įžvelgti ir šviesią pusę, o apsilankymai ligoninėse kuria naujas pažintis, o taip pat leidžia suprasti, kad būna ir blogiau. Man liga padėjo atrasti profesiją, kuria noriu užsiimti. Nemanau, kad būčiau net pagalvojusi apie ergoterapijos kaip savo specialybės pasirinkimą, jei ne vasaros praleistos sanatorijose ir ergoterapeuto darbo matymas iš arti. Taip pat sanatorijos man davė ne vieną brangų draugą su kuriais dar iki šiol palaikome ryšius. Dabar esu paskutinio kurso ergoterapijos studentė ir žadu savo baigiamąjį darbą rašyti būtent epilepsijos tema.


Už laiško turinį atsako siuntėjas.