Mano ligos istorija. ANONIMĖ

Geriausias jausmas, kurį kada nors patyriau – epilepsijos priepuolis. Staigūs apstulbimas, lengvas apsvaigimas, kažko matyto, girdėto vaizdai. Žinojau, ką matysiu toliau. Po visko – blogų įspūdžių iš atminties ištrinimas. Galiausiai grįžimas prie sąmoningumo. Tiesa, turėjau tik absansus. Vaistai padeda. Nebėgioju, neprovokuoju priepuolių. Bet be priepuolių esu liūdna ir nelaiminga. Įtariu, kad mano jautrumas provokavo priepuolius. Su vaistais esu vangi, jautresnė, turiu papildomų bėdų. Dabar auginu vaikus, reikia vairuoti ir nestingti. Be to, prieš menstruacinis sindromas labai stiprus. Skydliaukė suaktyvėjus. Kartais žiūriu į save veidrodyje ir baisu pasidaro: nuo visų antiepileptinių vaistų, metizolio ir širdžiai skirtų medikamentų, stoviu ištinus, su apsvaigusiomis, pavargusiomis akimis. O man tik 39 metai.

Susirgau pirmo gimdymo metu, kai įleido skatinamuosius ir akys lipo ant kaktos nuo skausmo. Vis tiek pačiai pagimdyti nepavyko, bet priepuolius išprovokavo. Mažylė augo ant papo. Mėgojau mažai. Kartais pajusdavau priepuolius – absansus. Maniau nuovargis provokuoja tokius sraigius galvos svaigimus. Buvau pas gydytoją, ištyrė skydliaukę ir nieko neaptikęs, gūžčiojo pečiais.

Metai bėgo, priepuoliai gyventi netrukdė, tik gąsdino. Sykį sulaužiau koją. Skaudėjo nežmoniškai, išgėriau kelias tabletes nuo skausmo ir prasidėjo vakaras ant sraigtasparnio… Mama iškvietė greitąją, gydytojas pamatė vieną priepuolį savo akimis. Iš karto konstatavo ligą. Bet atidavė gydyti kitam. Kitas užsispyrė ir nenorėjo patikėti mane priėmusio gydytojo žodžiais. Encifalogramą parašė tik po trijų dienų, kuri nieko neparodė, kadangi jau pailsėjau, išsimiegojau. Išbuvau ten dvi savaites, parašė diagnozę visai kitą – neva susinervinus taip reaguoja organizmas.

Toliau gyvendama pastebėjau, kad priepuoliai būna ne tik susinervinus. Ir kad po ovuluacijos. Po menstruacijos galėjau nervintis, bėgioti, neišsimiegoti, bet tik iki ovuliacijos. Nuo ovuliacijos iki mėnesinių pabaigos reikėdavo labai prisižiūrėti. Antrą kartą pastojus, nuo antro nėštumo mėnesio priepuoliai dingo. Atsirado, net žinojau, kad taip bus, pirmosios ovuluacijos metu… Neseniai skaičiau, kad XX amžiaus pradžioje gydytojas (pavardė žinoma, dabar sunku prisiminti) pirmas aprašė PMS pas moteris ir įvardijo, kad jo metu galimi priepuoliai, primenantys traukulius. Gaila, kad jo teorija taip ir liko nustumta į šalį. Internetinėje erdvėje radau ne vieną straipsnį apie šį gydytoją bei PMS, bet nei žodžio apie traukulius.

Tokia yra mano epi istorija. Gyvenu, visą kūną skaudą, mintys niūrios, bet turiu vaikus, kuriuos tiesiog myliu. Bet jiems užaugus vaistų atsisakysiu…


Už laiško turinį atsako siuntėjas.