Ilgą laiką net nenutuokiau, kad išvis galėčiau turėti epilepsiją. Maniau, kad čia kitų žmonių liga. Kadangi nuo pat vaikystės susidūriau su psichologiniais sunkumais: depresija, nerimas, obsesinis kompulsinis sutrikimas, galvojau, kad pas mane ligos istorija yra pakankamai ilga ir kad gyvenimas atras balansą.
Aišku, taip visi, susidūrę su keliomis ligomis vienu metu, galvoja.
Taip pat man nebuvo priežasties galvoti kad turiu epilepsiją, nes ilgą laiką nesusidūriau su priepuoliais.
Tačiau visada yra pirmas kartas ir niekada nesakyk niekada. Mano pirmasis priepuolis įvyko, kai man buvo 17 metų. Atsimenu tą dieną kaip per rūką. Buvo penktadienis, ir tai žinau, nes penktadieniais po pamokų repetuodavau muzikos studijoje su savo roko grupe. Taip pat tą dieną turėjau planų: turėjau pasiruošti eiti į pirmą metalo koncertą. Tą dieną turėjau susitikti su tėčiu, nes jis man planavo pinigų duoti, na kad koncerte išsileisti. Todėl vidury repeticijos palikau daiktus studijoje ir išbėgau greit į parduotuvę, nes ten mes planavome susitikti. Laukiau prie IKI durų, pūsdama cigarečių dūmus pusiau sumaišytus su šilto kūno garais. Buvo šaltas sausis, visur sniegas buvo . . . Ir tada atsimenu buvau ant grindų, gulėjau ant sniego. Ar aš nusprendžiau prigulti? Aplink mane buvo žmonės. Viena moteriškė iš mano mokyklos, ir dar nepažįstamas vyras su nepažįstama moterimi. Aš instinktyviai atsikėliau ir manęs pradėjo klausinėti klausimų. Koks tavo vardas? Kiek tau metų? atsimenu buvo sunku atsakyti į visus klausimus, turėjau ant pirštų suskaičiuoti kiek man metų.
Jie man sakė kad pas mane epilepsija. Bet aš viduje protestavau. Ne, aš turbūt nualpau, turbūt atrodė kad kračiausi, nes buvo šalta ir turbūt drebėjau.
Kai kažkiek atsipeikėjau, norėjau sutikti tėtį, bet jie manęs nepaleido. Ir neužilgo atvažiavo greitoji. Galiu dėkoti Dievui ar šventiems metalo dievams, nes taip pat tą akimirką pasirodė tėvas ir mane išgelbėjo. Jis suprato, kad viskas gerai, dėl priepuolio galėsiu vėliau išsitirti, ir svarbiausia, kadangi jo pažįstamas nuo vaikystės krisdavo ir priepuolius turėdavo mane tėtis nuramino ir pasakė, kad visų pirma liga tokia ar ją turiu ar ne, manęs nesustabdys ir kad galėsiu būti kuo tik panorėsiu. Daug žmonių turi epilepsiją ir pasiekia daug. Atsimenu tuo laiku viską numojau ranka. Kitą dieną ramiai ėjau į koncertą ir nieko man nenutiko. Po priepuolio buvo ilga pertrauka ir dėl to galvojau kad esu saugi, kad čia vienetinis atvejis buvo.
Aš negalėjau būti labiau neteisi. Kai pabaigiau mokyklą, dirbau ofise ir 20-ies metų turėjau antrą priepuolį darbe per mokymus. Man kolegos pasakė kad aš nukritau, kračiausi, kad putos iš burnos ėjo. Taip pat atsibudau dar daugiau žmonių aplinkui, neužilgo paramedikai atvažiavo. Bet gal čia perdėta savisauga ar tiesiog neigimas, bet aš atsisakiau važiuoti ir išsikviečiau taksi namo.
Norėjau pasitikrinti sveikatą, kai būsiu tam psichologiškai pasiruošusi. Vėliau sekė ilgas procesas, nuo gydytojo iki gydytojo. Sužinojau kad ilgai trunka, kol išanalizuoja encefalogramą ir kad paprastose poliklinikose nėra MRT aparato. (Nors aš juo pasinaudoti negalėjau dėl to nes turiu metalo dantyse).
Galų gale nesulaukiau tyrimų atsakymo ir turėjau trečią priepuolį.
Vieną minutę stovėjau prie panoramos ir kalbėjau su močiute, kitą sekundę atsibundu ant grindų ir jau paramedikai yra atvažiavę. Mane persmelkė baimė. Aš nenorėjau važiuoti į ligoninę, aš bijau ligoninių ir greitųjų, nes visą gyvenimą su jomis važiuodavau kai situacija būdavo kritinė.
Dėl to būdama pusiau samoninga bet dar pilnai neatsigavusi net nepasiemiau daiktų ir pabėgau.
Nėra racionalus poelgis, tačiau mano mintys net nebuvo sakiniai, o tik pavieniai žodžiai ir emocijos. Aš tiesiog buvau labai labai išsigandus.
Bet galų gale kitą dieną paskambinau neurologei kad pasakyti kad buvo priepuolis, tačiau ji žinojo ir ruošėsi skambinti man nes encefalogramoje buvo aprašyta, kad tyrimo metu buvo epilepsiniai procesai smegenyse.
Gauti tokią diagnozę buvo tam tikras atsikvėpimas, nes dabar geriu vaistus ir nebijau viena niekur eit.
(Už laiško turinį atsako siuntėjas)
Čia gali būti Tavo ligos istorija!
Kviečiame sergančius epilepsija papasakoti savo ligos istoriją bei griauti nusistovėjusius mitus apie ligą! Rašykite drąsiai apie ligos pradžią, eigą, sunkumus ir kaip juos išgyvenate, kaip į jūsų ligą reaguoja šeimos nariai, artimieji, draugai ar kolegos. Galbūt įžvelgiate ir teigiamų privalumų susidūrę su liga?
Labai svarbūs ir epilepsija sergančių artimųjų išgyvenimai, patyrimai, nuomonė.
Asmenims, kurių istorijos bus viešinamos http://www.epile.lt ir LESS EPILĖ facebbok paskyroje dovanosime knygą „Viskas apie epilepsiją“ (aut. prof. R. Mameniškienė, K. Petryla).
Jūsų laiškų laukiame adresu info.epile@gmail.com. Pageidaujant, užtikrinsime Jūsų anonimiškumą!
Daugiau informacijos papasakok-savo-ligos-istorija
LIETUVOS EPILEPSIJA SERGANČIŲJŲ SĄJUNGA 