Iš tiesų net nežinau kaip ir pradėti pasakoti apie ligą, kuri daugumą žmonių visame pasaulyje jau kankina daug metų. Visų istorijos skirtingos, visi ligą patiria skirtingai, ne visiems pavyksta pabėgti iš jos pinklių, tačiau daug žmonių yra jau iš to išsivadavę.
Pirmą priepuolį turėjau ketvirtoje klasėje. Ryte išėjau į mokyklą, viskas buvo gerai ir jaučiausi gerai. Per pietų pertrauką visiems pavalgius, klasėje žaidėm ir klasiokai pradėjo daryti kvailas veido išraiškas, o aš tuo tarpu stovėjau prie pilnai atidaryto lango. Visiems bežaidžiant visa išbalau, persikreipė veidas, pradėjau visa kratytis ir kritau ant žemės (visi taip pasakojo). Prabudau gulinti ant sėdmaišio, šalia stovėjo auklėtoja kuri verkė ir kelios kitos mokytojos, o kitoje pusėje medikai bandė į veną suleisti vaistų. Tada dar labai bijojau adatų, todėl verkiau, rėkiau, visaip bandžiau priešintis. Po dviejų savaičių buvau paguldyta į ligoninę, padarė tyrimus ir galiausiai buvo pasakyta “epilepsija“. Pirmus vaistus, kuriuos reikėjo gerti, gėriau tik kokius metus, nes paleidau save iš rankų. Nenorėjau jų gerti, nesupratau tuo metų kas tai per liga.
Naujoje mokykloje vyko relaksacija. Visa mokykla joje dalyvavo, užsiėmimo metu prasidėjo priepuolis. Po to laiko sulaukiau patyčių ir daug apkalbų, “nenormali“, “matei kaip kratosi“, “fui kaip šlykštu“ ir t.t. Neslėpsiu, buvo skaudu girdėt tokius dalykus, nes iš tiesų, juk aš nesu kalta dėl to, kad sergu. Po to laiko priepuoliai padažnėjo, kartais į dieną būdavo po du. Stipriai nukentėdavo liežuvis, būdavo didelės gilios žaizdos, mėlynės ant rankų, kojų. Buvau ir ranką išsinarinus, ir galvą prasiskėlus priepuolio metu. Kūno kultūros mokytojas dažnai man prikišdavo, kad turiu jausti, jog prasideda priepuolis, jog turiu mokėti jį suvaldyti, nors aš net nejaučiu kaip jie prasideda.
Nuo tada kai pradėjau sirgti daug laiko praleidau klinikose, daug tyrimų turėjau. Dažnai prarasdavau viltį, jog niekada nepasveiksiu, tačiau šalia manęs yra žmonės, kurie mane palaiko ir neleidžia nuleisti rankų, veda į priekį.
Noriu pasakyti tai, jog niekada nenuleiskit rankų dėl savo svajonių, tikslų. Neleiskite žmonėms kalbėti apie jus dalykų, kurie gali jus įžeisti. Nei vienas iš mūsų nenorėjom susirgti, bet tikiuosi, jog visi kartu galime pasveikti.
(Už laiško turinį atsako siuntėjas)
Čia gali būti Tavo ligos istorija!
Kviečiame sergančius epilepsija papasakoti savo ligos istoriją bei griauti nusistovėjusius mitus apie ligą! Rašykite drąsiai apie ligos pradžią, eigą, sunkumus ir kaip juos išgyvenate, kaip į jūsų ligą reaguoja šeimos nariai, artimieji, draugai ar kolegos. Galbūt įžvelgiate ir teigiamų privalumų susidūrę su liga?
Labai svarbūs ir epilepsija sergančių artimųjų išgyvenimai, patyrimai, nuomonė.
Asmenims, kurių istorijos bus viešinamos http://www.epile.lt ir LESS EPILĖ facebbok paskyroje dovanosime knygą „Viskas apie epilepsiją“ (aut. prof. R. Mameniškienė, K. Petryla).
Jūsų laiškų laukiame adresu info.epile@gmail.com. Pageidaujant, užtikrinsime Jūsų anonimiškumą!
Daugiau informacijos papasakok-savo-ligos-istorija
Nuotrauka – Brigita Hrytsai
LIETUVOS EPILEPSIJA SERGANČIŲJŲ SĄJUNGA 