Trumpai apie ligą

 

Epilepsijanuomaris (gr. epilambanein ‘griebti, atakuoti’) – liga, kuriai būdingi pasikartojantys epipsijos priepuoliai – simptomai ar požymiai, atsirandantys dėl labai stiprios ir staigios smegenų ląstelių (neuronų) elektrinės iškrovos smegenyse.

Liga gali pasireikšti sąmonės, sutrikimu, įvairaus pobūdžio ir intensyvumo traukuliais ir (arba) kitais simptomais.

Priepuoliai gali būti tik keli, bet gali kartotis ilgą laiką, neišnykti visą gyvenimą. Paskyrus tinkamą gydymą dalis sergančiųjų ligą gali sėkmingai kontroliuoti. Ligą galima “išaugti” – kai priepuoliai nesikartoja 10 metų ir pacientas nevartoja vaistų nuo epilepijos 5 metus, epilepsija laikoma “atsitraukusia”. Taip pat epilepsija laikoma atsitraukusia pacientams, kurie turėjo nuo amžiaus priklausomą epilepsijos sindromą ir šiuo metu yra vyresni, nei pasireiškimo amžius. Suaugusieji dažniau serga židinine epilepsijos forma, kuriai būdingi židininiai ir (arba) generalizuotų traukulių priepuoliai.

Epilepsija serga daugiau kaip 50 milijonų pasaulio gyventojų. Lietuvoje serga iki 30 tūkstančių asmenų.

Epilepsijos priepuoliai gali prasidėti bet kuriame amžiuje. Tai priklauso nuo ligos priežasties ir formos.


Dažniausiai pasitaikančios epilepsijos priežastys:

  • Sutrinkęs vaisiaus smegenų vystymasis;
  • Trauma, patirta gimimo metu (pritrūkus deguonies, ar išsiliejus kraujui į smegenis);
  • Persirgti smegenų uždegimu;
  • Galvos smegenų kraujotakos sutrikimai;
  • Demielinizuojantys susirgimai;
  • Degeneracinės ligos;
  • Smegenų navikai;
  • Smegenų traumos;
  • Toksinių medžagų, alkoholio, narkotikų bei kai kurių medikamentų vartojimas ir jų nutraukimas;
  • Kai kurios įgimtos ligos, pavyzdžiui, tuberozinė sklerozė, Sturge-Weber sindromas;
  • Genetinės priežastys

 

Maždaug kas trečiam asmeniui epilepsijos priežastis nežinoma.

Epilepsija nėra paveldima liga, tai yra nėra perduodama vaikui iš tėvo ar motinos. Tačiau polinkis sirgti epilepsija gali būti skirtingas įvairiose šeimose.


Dažniausiai pasitaikančios vaikų ir paauglių epilepsijos formos:

West sindromas. Pasireiškia kūdikiams trijų rūšių simptomais: simetriškais raumenų spazmais, vaiko raidos sustojimu ar net blogėjimu. Spazmai yra serijiniai trumpi vaiko sprando, rankų ar kojų linktelėjimai arba tiestėjimai. Dažnai priepuolius sunku nuslopinti vaistais.

Lennox – Gastaut sindromas. Priepuoliai prasideda 3 – 5 metų amžiuje arba pakeičia spazmus. Priepuoliai gali būti kelių rūšių: trumpi paryčiais su galūnių įsitempimu ir silpnu veido pamėlimu, lemiantys staigų vaiko kritimą; sąmonės netekimai, kai vaikas tampa neorientuotas, nesueina į kontaktą, atlieka smulkius automatinius judesius. Gydymas vienu vaistu dažniausiai neefektyvus, tenka derinti įvairius vaistus ir skirti dideles jų dozes, dėl to sunku išvengti nepageidaujamo vaistų poveikio.

Rolando epilepsija. Tai dažniausia epilepsijos forma vaikystėje, prasidedanti apie 7-10 gyvenimo metus. Ši ligos forma dar vadinama gerybine židinine vaikystės epilepsija, nes dažniausiai vaistai priepuolius sulaiko, o vaikų pažintiniai sugebėjimai, būdas ar asmenybė išlieka nepakitę, net jei priepuoliai kartojasi. Kartais Rolando epilepsija sergant priepuoliai atkakliai kartojasi iki paauglystės, o jei iškrovos dažnos, gali trikti dėmesys, kalbos raida.

Vaikystės absansų epilepsija. Apie 4 – 7 gyvenimo metus prasideda sąmonės netekimo serijos, kurios negydomos dažnėja, gali ištikti keli traukulių priepuoliai. Ši epilepsijos forma dažniausiai sėkmingai gydoma.

Jaunuolių miokloninė epilepsija. Prasideda paauglystėje. Jų metu gali būti traukuliai po miego ar paryčiais bei reti sąmonės netekimai. Tai sąlyginai gerybinės epilepsijos formos, nes teisingai parinktas gydymas gali patikimai saugoti nuo priepuolių kol jaunuolis vartoja vaistus ir laikosi saugaus gyvenimo būdo.

 

Epilepsijos formų yra daugiau, tiek pagal kilmę, tiek pagal simptomus. Suaugusieji dažniau serga židinine epilepsijos forma, kuriai būdingi židininiai ir (arba) generalizuotų traukulių priepuoliai.

Kartais sunku iškart apibūdinti ligos formą. Nepaisant to, gydymą vis vien galima ir būtina skirti, ir tai daroma, atsižvelgiant į priepuolių rūšis bei papildomus tyrimus.

 

 Parengė gyd. Rūta Mameniškienė