Nepatogūs verslui ir valstybei žmonės – jų bijo, bet neprisipažįsta

Neįgalieji sveikiesiems yra „nepatogūs žmonės“. Jie yra lyg priminimas, kad bet kada – bet kurią akimirką liga ar nelaimės gali sveikuosius permesti į jų pusę. Ir tai baugina.

Tikėtina, kad tai yra viena priežasčių, kuri trukdo neįgaliesiems įsidarbinti. Dar blogiau, kad sergančiųjų, pavyzdžiui, epilepsija, kratosi net valstybė. Prieš du mėnesius ji paleido gyvuoti sąrašą darbų, kurių jiems nevalia imtis, nors dalis jų tėra „popieriniai“.

Yra ir daugiau priežasčių, kurios verčia darbdavius neįgaliesiems atsukti nugarą. Jie tiesiog nepasitiki jų gebėjimu dirbti. Gali būti, kad gėdijasi ar tiesiog nežino, kaip su jais bendrauti.

Viena tokių ligų, kuria sergančių žmonių kratosi įmonės ir įstaigos, yra epilepsija. Nors seniai šiai ligai laikas nutraukti mitų skraistę.

Ji nėra nei keista, nei neaiški. Medikai nustato veiksnius, kurie būna pažeidę struktūrinę centrinės nervų sistemą, ir tie pažeidimai pasireiškia epilepsijos priepuoliais. Teigiama, kad bent vieną tokios kilmės priepuolį per gyvenimą patiria iki 5 proc. visų gyventojų. Taigi reikia tiesiog tolerancijos.

Epilepsija. Dirbti ar ne?

Šešerius metus. Tiek laiko 21 metų Monika serga epilepsija. Ir yra viena tų laimingųjų žmonių, kurie, nors ir gyvena su tokia liga, turi galimybę dirbti.

Iš pradžių nevertinau šios ligos rimtai. Juk buvau paauglė. Savavališkai lioviausi gėrusi vaistus, ir trejus metus gyvenau pilnavertį gyvenimą. Bet liga niekur nedingo. Ji, pasak mano gydytojos, miegojo, o pabudusi trenkė stipriais priepuoliais.

Taigi geriu vaistus, priepuoliai silpnėja, trukmė – trumpėja, užklumpa jie vis rečiau“, – pasakojo Monika.

Ši mergina nuo 2015-ųj dirba vienoje iš didžiųjų pieno perdirbimo įmonių, gamybos ceche.

Tvarkydama įsidarbinimo dokumentus neužsiminiau, kad sergu šia liga. Bijojau, kad tai darbdavius išgąsdins. Tačiau yla vis tiek išlindo iš maišo. Laimei, kolegos to nesureikšmino.

Mano ligos bruožas – priepuoliai ištinka rytais. Kai tai nutinka, paskambinu į darboviete ir pasakau, kad negaliu atvykti.

Daug įtakos turi ir tai, kad mano močiutė dirba kartu – ji yra darbų vadovė. Tačiau esu įsitikinusi, kad ir neturėdama tokio “užnugario” būčiau suprasta. Nes mane darbe supa puikūs žmonės, ir įmonėje visi, kuriems reikia tai žinoti, žino apie mano ligą.

O aš dirbu pilnu etatu, kartais net daugiau už kitus. Nesijaučiu kitokia, silpnesnė, nepilnavertė. Žinoma, ir epilepsijos formų yra gausybė.

Galbūt žmonėms, kurie serga stipria, ūmia forma, turi įveikti daugiau problemų įsidarbindami. Bet tikiu ir tuo, kad nėra padėties be išeities, reikia tik noro dirbti“, – svarstė Monika.

Jos teigimu, gyvenant su epilepsija labai svarbu, kad aplinkiniai žmonės, taigi ir artimiausi kolegos darbe žinotų apie šią ligą. Nes, ištikus priepuoliui, svarbu gauti reikiamą pagalbą. Antraip greta esantys žmonės gali sutrikti, išsigąsti, net pasišalinti.

O nujausti, kada prasidės priepuolis, neįmanoma. Po priepuolio sunku ką nors suprasti, kalbėti. Prireikia kelių minučių atsigauti. „Kadangi mane priepuoliai „lanko“ rytais, tądien į darbą neinu. Privalau gulėti lovoje, nes kūną apleidžia jėgos, skauda galvą“, – užsiminė Monika.

Stebi, kas vyksta

Turiu neįgalią dukterį“, – lrytas.lt parašiusi Diana tuo tarsi viską pasakė. Nes artimas žmogus, kuriam reikia pagalbos į kuriuo reikia rūpintis, pakeičia gyvenimą taip, kad svarbu tampa tai, į ką sveikieji žmonės nekreipia dėmesio.

Seku žinias apie neįgaliųjų gyvenimą ir jų įdarbinimo galimybes, kadangi jiems kylančios problemos man nėra svetimos.

Socialinė apsaugos sistema nėra tobula ir tobulėti jai visada bus kur, tačiau kartais informacija mane pribloškia. Net žmonės, kurie atstovauja neįgaliuosius ir turi ginti jų teises, „prapyškina“ pro šalį.

Įžeidė vienos tokios atstovės siūlymas remtis estų praktika. Esą neįgalieji Estijoje, jei nedirba, gauna mažą pašalpą – 29 eurus.

Bet ar ta moteris tikrai yra susipažinusi su estų modeliu? Ar ji apskritai supranta, kas yra negalia? Juk tai fizinė arba protinė kliūtis, trukdanti arba ribojanti individo gebėjimą funkcionuoti.

Lietuvoje nuteistieji gauna nemokamą maitinimą, nemokamas pragyvenimo sąlygas, o neįgaliesiems siūloma panaikinti negalią kompensuojantį mechanizmą“, – nuoskauda pasidalijo Diana.

Jos teigimu, politikai kalba gražiai. Ir baksnoja į skaičius, esą, reikia, kad per trejus metus žmonių su negalia darbo rodiklis Lietuvoje pasiektų ES vidurkį – 40 proc. O dabar jis tesiekia 29 proc.

Nuo pasirašyto memorandumo, skirto neįgaliųjų integracijai į darbo rinką paskatinti, praėjo daugiau nei pusmetis. O kas pasikeitė? Neįgalieji masiškai pradėjo ieškoti darbo, o darbdaviai – kurti jiems darbo vietas? Anaiptol.

Mano mama turi 40 proc. darbingumą ir dirbo bendrovėje tol, kol, sutrikus sveikatai, gavo laikinojo nedarbingumo pažymėjimą. Grįžusiai atgal darbdavys jai pasiūlė rašyti prašymą savo noru išeiti iš darbo. Esą, jei to nedarys, suras „už ką atleisti“. Ji neturėjo pasirinkimo – parašė prašymą. Ir liko be darbo“, – teigė Diana.

Duris uždarė ir valstybė

Epilepsija sergantiesiems draudžiama dirbti darbus, kurie yra įrašyti į pavojingų darbų sąrašą.

Jis yra naujas ir įsigaliojo nuo šių metų liepos 1 dienos.

Viena jo siunčiama žinia – draudžiama eiti valstybinių veterinarijos inspektorių pareigas.

Kita – draudžiama dirbti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje valstybės tarnautojais ir darbuotojais, taip pat savivaldybių seniūnijose bei savivaldybių administracijos socialinės paramos padalinių valstybės tarnautojais ir darbuotojai. Negali šie žmonės imtis socialinių paslaugų įstaigose socialinių darbuotojų bei jų padėjėjų darbo.

Pasak advokato padėjėjos Žydrūnos Damulytės, dirbančios advokatės Renatos Todesaitės kontoroje, nesuprantama, kodėl epilepsija sergantys asmenys negalėtų eiti šių pareigų. Nes didžiąją tokių darbų dalį sudaro darbas įstaigoje ir yra susijęs su dokumentų tvarkymu.

Manytina, kad šių draudimų sąrašas turėtų būti kaip galima labiau trumpinamas, nes valstybė, savivaldybių įstaigos kaip darbdavys turėtų visų pirma pačios rodyti pavyzdį integruojant epilepsija sergančiuosius, tuo skatinant privatų sektorių elgtis analogiškai“, – sakė teisininkė.

Panieka – tai psichologinis smurtas

Anot Ž.Damulytės, labai svarbu, kad žmonės, sergantys epilepsija, žinotų savo teises.

Yra ne viena institucija, kurioje galima ieškoti pagalbos, nepasiduoti spaudimui, neskubėti pasirašyti darbo santykius nutraukiančių dokumentų nepasikonsultavus su teisininkais, Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) darbuotojais ar epilepsija sergančių žmonių bendrija.

Skatiname pirmiausia išdrįsti kalbėtis, dalintis patirtimi, tokiu būdu padėsite ne tik sau, bet ir kitiems, patyrusiems sunkumų įsidarbinant“, – sakė Ž.Damulytė.

Ji paaiškino, kad Darbo kodekse šalių tarpusavio santykiai dėl patiriamo psichologinio smurto tiesiogiai nėra reglamentuoti. Bet šis smurtas darbe gali būti vertinamas kaip profesinės rizikos veiksnys.

Tačiau keli teisės aktai – Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas, Profesinės rizikos vertinimo bendrieji nuostatai bei Psichosocialinių rizikos veiksnių tyrimo metodiniai nurodymai suteikia galimybę imtis vertinti darbo aplinkos psichosocialinės rizikos veiksnius.

VDI inspektoriai tiria skundus dėl psichologinio spaudimo darbe, kuriuos patiria ir epilepsija sergantys žmonės.

Esant pagrindui (pavyzdžiui, kai dauguma įmonės darbuotojų skundžiasi darbe patiriamu stresu) jie turi teisę surašyti reikalavimus darbdaviui ar jam atstovaujančiam asmeniui, kad jie įvertintų psichosocialinius rizikos veiksnius.

Nustačius, kad šie veiksniai daro neigiamą įtaką darbuotojų sveikatai, darbdavio atstovas ar už darbuotojų saugą ir sveikatą atsakingas asmuo su darbuotojų atstovu turi sudaryti priemonių planą psichosocialinei rizikai mažinti ir jai pašalinti.

Be šio, yra ir kitas kelias. Nes kiekvienas žmogus, įmonė ar organizacija turi teisę pateikti lygių galimybių kontrolieriui skundą raštu dėl lygių galimybių pažeidimo. Jį galima pateikti per 3 mėnesius nuo skundžiamų veiksmų padarymo arba paaiškėjimo.

Išeiti iš darbo – be spaudimo

Labai svarbu žinoti, kad darbuotojo valia dėl darbo santykių atsisakymo turi susiformuoti laisvai, be neteisėtos įtakos. Tokia įtaka suprantama kaip teisei priešingas darbdavio kišimasis į darbuotojo valios formavimąsi.

Teismų praktika nuosekliai laikosi šios nuostatos. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. UAB „Selteka“ bylos 3K-3-174/2013).

Pasak Ž.Damulytės, bet kuri darbo sutarties šalis gali pasiūlyti kitai darbo sutarties šaliai nutraukti darbo sutartį. Toks pasiūlymas turi būti pateiktas raštu.

Jame turi būti išdėstytos darbo sutarties nutraukimo sąlygos: nuo kada pasibaigia darbo santykiai, koks yra kompensacijos dydis, kokia nepanaudotų atostogų suteikimo tvarka, atsiskaitymo tvarka ir kita.

Jeigu kita darbo sutarties šalis sutinka su pasiūlymu, ji sutikimą išreiškia raštu. Jeigu darbo sutarties šalis per penkias darbo dienas neatsako į pasiūlymą, laikoma, kad pasiūlymas nutraukti darbo sutartį atmestas.

Šis terminas įstatymo nustatytas vis dėlto šalies, kuriai pateikiamas pasiūlymas dėl darbo sutarties nutraukimo, naudai ir šiai šaliai turi būti sudaryta reali galimybė pasinaudoti šiuo terminu.

Darbo ginčų komisija

Darbo kodeksas numato, kad darbo santykių dalyvis, kuris mano, kad kitas darbo teisės subjektas pažeidė jo teises dėl darbo teisės normų ar abipusių susitarimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo, į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą privalo kreiptis per tris mėnesius.

Kitais atvejais – neteisėto nušalinimo, neteisėto atleidimo iš darbo ir kolektyvinės sutarties pažeidimo atvejais, – per vieną mėnesį nuo tada, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą.

Praleistas terminas gali būti atnaujinamas darbo ginčų komisijos sprendimu.

Jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą.

Be to, yra priteisiama jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą.



Skaitykite daugiau www.lrytas.lt/verslas/rinkos-pulsas/2018/09/06/

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s